Advanced user
Pranešimai: 424
Užsiregistravo: 08 Lap 2006 03:17 pm
Miestas: Vilnius
09 Geg 2007 05:26 pm
Torsioniniai laukai
“Nežinau, tiesioginiais ar netiesioginiais šių Anastasijos teiginių aiškinimais pavadinti tai, ką rašo Rusijos Gamtos mokslų akademijos Tarptautinio teorinės ir taikomosios fizikos instituto direktorius akademikas A.E.Akimovas žurnale “Stebuklai ir nuotykiai”, straipsnyje “Fizika pripažįsta esant aukščiausiąjį Protą”. (Megre V. Skambantys kedrai. Vilnius, Asveja 1998, p.8.)
“Meilės erdvės” skaitytojams pateikiame naujausią interviu su A.E.Akimovu apie torsioninius laukus išspausdintą žurnale "Природа и Человек"("СВЕТ"), 2004, nr.6. Oficialus žurnalo tinklapis: http://www.unico.ru/namsvet/ .
Kas gi vaidenosi Hamletui?
Fizikai prijaukina “trečiąją” jėgą.
Peterburgo mokslininkai-medikai, sugrižę iš tarptautinio simpoziumo parsivežė mįslingą videokasetę. Tuo, ką jie matė ekrane, būvo neįmanoma patikėti. Naujausios elektroninės tomografinės aparatūros pagalba nufilmuota žmogaus galva. Videosiužeto herojus ramus ir nejudrus. Tačiau, jo kaukolės viduje kunkuliuoja nesuprantamas gyvenimas: širdies plakimo ritmu pulsuoja švytinčios bangos. Jos, lyg vėjelis plazdindamas užuolaidą, veria kaulus ir sušvinta aplink visą galvą.
Medikai žino, jog smegenų medžiaga kietai “sėdi” kaukolėje ir judėti niekaip negali. Jokių vibracijų kauliniame audinyje būti negali. O aplink galvą – tuo labiau.
Tikriausiai švytinčios bangos sudomins fizikus – taip nusprendė medikai. Pakvietė pažiūrėti šią kasetę Rusijos Tarpšakinio venčiurinių ir netradicinių technologijų mokslinio-techninio centro vadovą akademiką Anatolijų Jevgenjevičių Akimovą..
Peržiūrėjęs videosiužetą (tai vyko praeitą rudenį) Anatolijus Jevgenjevičius patyrė pačias laimingiausias per pastaruosius dešimtį metų akimirkas. Tai, kas būvo užfiksuotą monitoriuje, be jokios abejonės, patvirtino jau 15 metų vykstančius jo vadovaujamame centre eksperimentus. Fizikas paaiškino medikams, kad švytinčios bangos tai ne kas kitą kaip vadinamas biolaukas. Naujausioji elektroninė aparatūra padarė jį matomu ne tik ekstrasensams, bet ir mums visiems. Netenka stebėtis. Seniai iš spaudos žinome, kad biolaukas egzistuoja, tik medikai vis netiki. Jiems, matai, paduok apčiuopiamus faktus, mokslinius eksperimentus.
A.J.Akimovas gydytojams pasiūlė būdą kaip nustatyti švytinčių bangų prigimtį. Eksperimentas, o tiksliau jo rezultatas, gali padaryti perversmą tradicinėje medicinoje, jos sampratoje apie žmogų. Jau daugiau kaip 15 metų fizikai žino, jog biolauką turi ne tik žmogus, bet ir taburėtė, skėtis, kiekvieną raidelė, net kablelis. Kas tai ir iš kur įmasi – noriai sutiko papasakoti pats Anatolijus Jevgenjevičius Akimovas (kelios straipsnio ištraukos publikuojamos pirmą kartą).
- Anatolijau Jevgenjevičiau, vienas šių laikų mokslininkas pareiškė, kad žmoguje fizikinių reiškinių daugiau negu biologinių ir cheminių kartų paėmus, kad atomų lygyje, iš kurių mes esame surėdyti, galima suvokti kas yra mintis, kas skatina gėrį žmoguje ir kas pastumėja į blogį. O ką manote Jūs?
- 1913-taisiais metais prancūzų mokslininkas Eli Kartanas, turintis didelį autoritetą mokslo bendrijoje, išreiškė prielaidą, kad pasaulį valdo ne tik elektromagnetizmo ir traukos jegos, bet ir kažkokią tai dar trečioji jėga. Tokiu būdu jis atvėrė durys į nepažįntą pasaulį. Tolimesni tyrinejimai, jau 1960-taisiais metais, vykdavo ekstrasensų dėka. Susikaupė tiek visokios medžiagos, patvirtinančios jų fenomenaliuosius sugebėjimus, kad nebekreipti į tai dėmesio, paprasčiausiai, darėsi nepadoru. Ekstrasensai padrąsėjo ir pradėjo uždavinėti “nepatogius” klausymus. Pavyzdžiui, kaip atsitinka, kad mes galime “perskaityti’ kito žmogaus mintys per atstumą? Fizikų tarpe radosi kantrių žmonių, kurie nenuilsdami aiškino, jog elektromagnetinio krūvio, esančio mumyse, vargu ar užtektų perduoti signalui apie paruoštus pusryčius iš miegamojo į virtuvę. Užsispyrę ekstrasensai tvirtino, jog jie bendrauja su draugų Vladivostoke be jokio telefono. Kaip taisyklė fizikų veiduose atsirasdavo pavargusi ir atlaidi šypsenėlė, o klausėjas sugėdintas atsitraukdavo.
Nieko nepaveiksi. Ir moksliniame pasaulyje gajus konservativizmas. Todėl rimta kalba apie “trečiąją” jėgą prasideda tik dabar.
- Iš mokyklinių vadovėlių, mes žinome, jog masę pagimdo traukos jėga.
Elektromagnetinę jėgą – elektronai. O kas “judina” “trečiąją” jėgą?
- Ji veikia ten, kur tik yra sukimasis. Tai reiškia – visur. Elektronai sukasi apie atomo branduolį, branduolys – apie savo ašį, planetos – aplink Saulę. Įsitikinę “trečiosios” jėgos egzistavimų, fizikai ją pavadino torsioniniu lauku. Jo buvimas įrodytas formulėmis. Suprasti, kaip veikia naujoji jėga, padėjo ekstrasensai, patys budami to galingo torsioninio spinduliavimo šaltiniais. Bet priklausyti nuo ekstrasensų kintančių nuotaikų fizikams nepatiko.
Torsioniniai medžių, kėdės, telefono aparato laukai ganėtinai silpni. Mes juos pavadinome foniniais. Tirti tokius laukus – tas pat, kas tyrinėti elektros krūvio stiprumą, atsirandanti tarp mano delno ir katės kailiuko. Mes sugalvojome torsioninio lauko dirbtinį šaltinį.
- Anatolijau Jevgenjevičiau, ant Jūsų stalo stovi Akimovo generatorius - torsioninio lauko šaltinis. Neperseniausiai jį filmavo japonų televizija. Žingeidus japonai būvo suintriguoti: torsioninio spinduliavimo, kaip ir radijo bangų nematyti. Bet ekstrasensai tikina, jog mato.
- Šiandien nėra jokios abejonės, kad taip ir yra. Turėjau tokį bandymą: nuderinau prietaisą, kad jis skleistų kelis torsioninius spindulius skirtingomis kriptimis. Ekstrasense Nataša Kremneva – ji inžinierė iš žinomo kosminio Koroliovo KB – paėmė pieštuką ir absoliučiai tiksliai nupiešė visus spindulius. Pakartosiu: spindulių kryptis būvo žinomos tik man. Mokslas kol kas nesuvokia kaip ekstrasenso smegenys “mato” tai, ko nemato daugelio. Šitą teks išsiaiškinti medikams. Mes gi tęsiame bandimus su torsioniniais laukais.
Tam, kad suprastume kaip sklinda torsioninis signalas, kreipėmės į tada įtakingus ir gerai finansuojamus Rusijos KGB ir Krašto Apsaugą. Kariškiams atstovavo Vyriausybinio kosminių išteklių centro valdymo techniniai specialistai, KGB – talentingi Vyriausybinio ryšio valdybos inžinieriai. Jų padėdami ir radome klausimų techninius sprendinius. Torsioninių bangų siūstuvai visiškai nepanašus į mums pažįstamus radijo bangų siūstuvus. Įmtuvai – taip pat. Superklasiški dviejų monstrų inžinieriai ir padėjo sukurti torsioninę aparatūrą.
1986-aisiais metais Maskvoje pirmą kartą informacija būvo perduota torsioninių būdu. Pasirodo, jog taip galime perduoti viską – garsą, vaizdą. Torsioninio signalo greitis milijardus kartų lenkia šviesos greitį. Palyginimui: radijo signalas menulį pasiekia per 10 minučių, torsioninis – akimirksniu.
- Anatolijau Jevgenjevičiau, tam, kad žmonija naudotų elektros srovės jegą, visame pasaulyje mokslininkai padarė tūkstančius atradimų ir išradimų – pradedant elektros lempute ir baigiant elektriniu traukiniu. Štai, dabar Rusija tapo pirmosios torsioninės technikos tėvyne. Jūs pavadinote šią techniką trečiojo tūkstantmečio technika. Kodėl?
- Nuo 1986 metų mes ganėtinai toli pajudėjome į priekį. Dešimtį metų sugaišome tik tam, kad išsiaiškintume vienintelį dalyką: kas pigiau ir efektyviau – radijo siūstuvai, elektros varykliai ar torsioninių bangų siūstuvai ir torsioniniai varykliai. Dirbo fizikai-teorėtikai, mūsų centro inžinieriai, Sankt-Peterburgo tiksliosios mechanikos ir optikos mokslininkai, mokslininkai iš Tomsko universiteto ir dar žmonės iš 120-ties Rusijos mokslinių institucijų. Dabar galutinai aišku, jog visą kas torsioninio milijonus ir trilijonus kartu efektyviau, ekonomiškiau ir patikimiau negu tai, ką naudojame šiandien. Įsitikinome, kad naują jegą naudoti galima visur, kur dirba elektra.
Jau ganėtinai tiksliai ir aiškiai galime įsivaizduoti kaip kalbėsime torsioniniu telefonu XXI amžiuje, kaip kepsime kiaušinienę ir kodėl visam laikui pamiršime baisius žodžius: “benzino kaina...”. Reikalas tas, kad kai mokslininkai išras torsioninę techniką ir ji pakeis šiandien esančią, pasaulys pasikeis. Išsipildys žaliųjų svajonė: Žemę nebedarkys kasami karjerai, naftos grežiniai. Torsioniniam varykliui nereikalingas kuras. Jo “širdimi” yra tam tikru būdu besisukanti dalis.
- Kiekvieną iš mūsų galime nagrinėti kaip torsioninio spinduliavimo šaltinį, lygiai taip kaip bet kokią medžiagą susidedančia iš atomų. Įdomu kaip sąveikauja tarpusavy žmonių torsioninės spinduliuotės?
- Mokslui žinomas smegenų darbo modelis, aiškinantis tą darbą (mintys, idėjos, ligos arba sveikata) kaip besisukančių atomų tam tikras kryptingumas. Jų, atomų, orientaciją galima keisti dvejopai: keičiant vidinį kūno gyvenimą ir keičiant išorę. Paaiškėjo, jog ekstrasenso torsioninis laukas gali keisti bet kurio žmogaus besisukančių atomų orientaciją. Objektas, visiškai nieko nejausdamas, ekstrasenso lauko veikiamas, arba pasveiksta arba suserga. Dar daugiau: jo galvoje gali rastis nauji vaizdiniai ir mintis. Štai jums ir paaiškinimas kaip perduodamos mintis per atstumą. Jau žinome, kad torsioninis signalas juda akimirksniu, vadinasi bendrauti su draugu, esančiu kitoje gaublio pusėje visiškai paprasta, lygiai kaip ir su draugu, esančiu kitoje galaktikoje. Ir tam nereikalingi super galingi siūstuvai – viskas vyksta super greitai.
- Senovės indų filosofinėse vedose, parašytose prieš du tūkstančius metų yra toks sakinys: “Kai Jūs pykstate, tai pritraukiate pykčio sroves iš visatos. Netgi kai Jūs nurimote, audra visatoje aplink Jus dar nerimaus mažiausia dvi dienas”. Arba: “Būkite ta jėga, kuri susiurbia į save sutiktojo erzelį ir užgesina jį kaip žemė gesina ugnį”. Sutikite, jog parašyta taip tarytum išminčiai turėjo supratimą apie torsioninius laukus ir bangas.
- Ir senovėje būvo ekstrasensai, gebantys matyti žmogaus torsioninius laukus. Šiandien gi mes suvokiame, kad rašydami “ugnis”, “šviesa” jie teikdavo šiems žodžiams visai kitokias prasmes. Torsioninė spinduliuotė, lygiai kaip elektromagnetinė (šviesa), turi įvairius dažnius, kuriuos žmogaus akis skiria kaip vaivorikštės spalvas. Torsioninis žmogaus laukas įvairių dažnių, todėl ekstrasensai regi jį spalvotą. Dar daugiau – pagal spalvos intensyvumą ir švarumą gali nuspręsti koks organas ir kaip serga. Senuoliai klydo tik viename – torsioniniai žmogaus laukai gali išlikti vienoki ar kitoki ne dvi dienas, bet begale metų. Jie iš viso gali gyvuoti atskirai nuo mūsų. Mes tai aptikome prietaisų pagalba.
- Tad, vadinasi, galėjo tėvo šmėkla ateiti pas Danijos princą Hamletą?
- Na kodėl gi, tik Hamlėto tėvas? Štai Jūs, dabar baigsite pokalbį, išeisite, o Jūsų šešėlis (“fantomas” – taip vadina mokslininkai) ramiausiai pasiliks mano kabinete. Nesupratote? Paaiškinsiu.
Mudu jau išsiaiškinome, kad torsioniniai laukai turi daug bendro su magnetizmu. Septintokams, mokykloje, kai jie mokosi magnetizmą, rodomas toks bandymas: ant popieriaus lapo užberiamos geležies drožlės, po lapo apačia prinešamas magnetas ir geležies drožlės gražiai ir tiksliai išsirikiuoja pagal magnetinio lauko jegos linijas. Atimame magnetą, o drožlės lieka nepajudėjusios. Puikiai matosi jau neesantis magnetinis laukas. Lygiai taip ir torsioniniai laukai. Tik jie “rikiuoja” ne drožles, o erdvę aplink savę. Svarbu suprasti – kokią būtent erdvę. Senovės indusai vadino ją – “pralaija”, Njutonas – eteriu, šiuolaikinė fizika – fizikiniu vakuumu. Vakuumas, tai yra tai, kas lieka iš lemputės išsiurbus visiškai viską, iki paskutinės elementariosios dalelės. Bet, pasirodo, jog ten lieka ne tuštumą, bet savotiška medžiaga. Visiškai nesenai tapo aišku, kad būtent Fizikinis Vakuumas yra visos Visatos gimdytojas, iš jo radosi atomai ir molekulės. Ir neveltui šiuos žodžius rašome iš didžiosios raidės - tai prasmė tapati Dievui arba Absoliutui. Taigi, torsioninis laukas išderina (fizikai sako: “poliarizuoja”) griežtą vidinę Fizikinio Vakuumo tvarką, taip kaip magnetas drožles. Ir kai mes pašaliname torsioninio lauko šaltinį – erdvėje lieka jo tiksli kopija, šešėlis, ar atspaudas vadinkite kaip norite. Štai, ją ir fiksuoja mūsų prietaisai.
- Išeitų, kad mes gyvename šešėlių karalystėje (fantomų). Tiesiog neisivaizduojama kiek gi “atspaudų” yra, sakykime, prie Maskvos Kremliaus.
- Visą tai taip ir yra. Tik torsioniniai laukai išsaugo savo struktūrą tol, kol kiti torsioniniai laukai jų nepakeitė. Kartais atsitinka taip, kad ekstrasensas į torsioninio lauko struktūrą įveda stabilumo ir patvarumo programą. Tuomet toks laukas nesunaikinamas.
O jūsų šešėlis užims šią kėdę tol, kol kažkas kitas neateis ir neatsisės į ją. Gausis taip, tarytum skaidrę uždėjo ant kitos skaidrės ir viskas taps neryšku.
Galima su didele tikimybę spėti, kad kur nors Michailovsko arba Trigorsko slėpiningame kampelyje, kur taip neprigužėję lankytojų, dar išsisaugojo tiksli Puškino torsioninio lauko kopija. O gal Jasnaja Polianoje gyvuoja niekieno nepaliestas Tolstojaus šešėlis.
- Jūs paminėjotę prietaisą, kuris fiksuoja taip vadinamą biolauką. Papasakokite, prašom, apie jį smulkiau.
- Pirmasis toks prietaisas būvo žinomas kiniečiams ir indusams dar prieš du tūkstančius metus. Tai biolokacijos specialistų rėmelis. Daugelis žmonių žino, kad bet kokia viela sulenkta stačiu kampu, pradeda rankose suktis. Žiedas, pakabintas ant virvutės taip pat pradeda suktis – taip reiškiasi torsioniniai laukai. Rėmelio pagalba ar dvišaka vytele senovėje nustatydavo kurioje vietoje gėriausia statyti namą, kur statyti lovą. Žemė jog irgi yra torsioninių spindulių šaltinys. Tie spinduliai būna neigiami ir teigiami ( arba kaip sako mokslininkai – dešniniai ir kairiniai). Pliuso ir minuso kaita žemės paviršiuje yra labai griežta. Mokslininkai aptiko taip vadinamą tinklelį, kurio teigiamą lauką sudaro pusantro metro ploto kvadratas žemės paviršiuje, o neigiamą - keturiasdešimties centimetrų išilginė juosta. Kai mes vaikštome, tai tūkstančius kartų atsiduriame tai viename tai kitame lauke. Teigiamame - ir daugiau ir dažniau. Tačiau kai sėdime už stalo ar miegame – pasirinkimo neturime: galime ilgam pakliuti į neigiamą poveikio sveikatai zoną. Joje kinta ląstelių struktūra ir žmogus skundžiasi prasta savijauta. Neigiamas (kairinis) laukas ten, kur rėmelis Jūsų rankose suksis kairėn.
Yra žmonių, kurių pats torsioninis laukas neigiamas (visumoje mes visi teigiami). Toks žmogus gali būti ir labai gero budo, bet mums su juo bus negera be jokios matomos priežąsties.
Mokslininkai išaiškino kad torsioninio lauko dėsniai priešingi nei elektromagnetinio: vienpoliai krūviai pritraukia vienas kitą, o skirtingų poliu – atstumia. Tačiau, jegu aptikote, kad Jūsų lovą atsidūrė neigiamojoje zonoje – nenusiminkite. Mūsų tarpšakiniame moksliniame-techniniame centre jau yra medžiaga iš kurios galima pasidaryti kilimėlį ir jis atspindės torsioninį lauką. Jau radome ir šio projekto vykdytoją ir tikiuosi kad greitu laiku tokie kilimėliai bus pardavinėjami kartu su “snikersais” ir detektyvais.
- Tai reiškia, kad mokslinis atradimas, kaip sakoma, tampa komerciniu produktu. O tuo metu fizikų mintys stiebiasi tolyn. Tikru tikriausiai ten yra ko nustebti.
- Taip, torsioninis laukas jo tyrėjams atneša vis naujų netikėtumų. Neperseniausiai sužinojome, kad torsioninis laukas gali atsirasti pats savaime, be jokio sukimosi. Fizikai jau žino kada taip atsitinka.
Bet kuri geometrinė figura pažeidžia (“poliarizuoja”) griežtą Fizikinio Vakuumo tvarką ir greta figuros tuoj pat atsiranda torsioninis laukas. Žingeidus tyrėjai seniai nori suprasti kodėl šalia vieno pastato jaučiamas lengvumas, grožis, o šalia kito – nemalonu būti. Jie pavadino tai “formos efektu”. Tai štai, tas formos efektas yra torsioniniai laukai, kuriais Fizikinis Vakuumas reaguoja į architektūros grožybes. Žinome, kad šalia Heopso piramidžių randasi abu torsioniniai laukai: teigiami (dešniniai) prie viršūnės ir neigiami (kairiniai) – prie piramidės pagrindo. Jeigu piramidę pieštume popieriuje būtų tas pats vaizdas: viršuje (labai silpnutis) – prie kampo žiočių laukas su pliuso ženklu, apačioje – su minuso ženklu.
Taip mes priėiname išvados, kad kablelis tarp raidžių savaip “sugadina” Fizikinio Vakuumo erdvę ir jis tučtuojai reaguoja torsioniniais laukais. Išeitų, jog bet kuri knyga ar straipsnis – tai milijonai torsioninių laukų vaivorikščių (kaip sako mokslininkai “spektrų”). Savaime suprantama, jie sąveikauja su mūsų biolaukais. Taip, kad knygos, straipsnio, eileraščio skaitymas nėra toks jau paprastutis dalykas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
- Ką gi, tikėsimės, kad ir apie visą tai, mes greitu laiku sužinosime smulkiau. Jog daugiau kaip šimtas mokslininkų visame pasaulyje dirba šioje srityje. Pusė jų dirba Rusijoje. Jus minėjote, kad Jūsų centro programas palaiko Gamtamokslinė Rusijos Akademija, Mokslo Ministerija, kad palaikote glaudžius ryšius su įvairių sričių mokslininkais, tame tarpe ir su medikais. Kaip manote, ar fizikų eksperimentai, visgi, pakeis mokslininkų supratimą ir nuostatas apie žmogaus prigimtį?
- Tam, kad būti užtikrintam, jog videosiužete, kur užfiksuotos švytinčios bangos kaukolėje ir aplink ją, matome būtent torsioninius laukus, reikia padaryti vieną paprastą dalyką: tarp žmogaus ir elektroninės aparatūros patalpinti skaidrų, bet torsioninėm bangom neįveikiamą ekraną. Mes žinome iš ko ir kaip jį pagaminti. Pamenate, aš užsiminiau apie kilimėlius, kuriuos galime dėti po lovomis ir ramiausiai miegoti geopatogėninėje zonoje. Mūsų ekranas turėtų būti kaip tik toks. Jeigu patalpinus kilimėli, monitoriuje mes nieko neišvysime, tai yra biolaukas nesugebės įveikti užtvaros, vadinasi išvada tik viena: technika fiksuoja būtent torsioninį spinduliavimą ir suteikia galimybę jį matyti.
Kalbėjosi Tatjana Lučkova
2004 metų birželis.
Iš rusų kalbos vertė: Ramunė Jasinskienė
------------------
Neišvengiamas mokslo ir religijos suartėjimas?
IRENA STULPINIENĖ,
Klaipėdos “Vėtrungės” gimnazija, fizikos mokytoja-metodininkė
Žinoma, pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą gali keisti tik genialūs atradimai, prilygstantys Koperniko, Niutono ar Einšteino darbams. Kokie įvykiai mokslo pasaulyje galėtų atsakyti į tokius svarbius pasaulėžiūros klausimus?
Gal įmanoma išspręsti Einšteino uždavinį?
Reliatyvumo teorijos autorius A.Einšteinas iki pat savo gyvenimo pabaigos 1955 m. bandė išspręsti labai sudėtingą uždavinį - išvesti vieningojo lauko lygtis. Deja, nesėkmingai. Einšteinas žinojo, ko siekia. Sėkmės atveju iš gautų lygčių būtų įmanoma išvesti visus žinomus fizikos dėsnius, o gal ir dar nežinomus mokslui.
Vieninguoju lauku fizikai vadina tuštumą - visko, kas pasireiškia materialia forma, sumą. Panašiai būna sudėjus visų spalvų šviesos spindulius - gaunama natūrali (balta) šviesa, kuri jokios spalvos jau nebeturi. Vieningasis laukas vadinamas ir kitais vardais, pvz., Didysis susivienijimas, Supergravitacija. Iki XX a. pabaigos šį kietą teorinės fizikos riešutą krimto daugelis pasaulio mokslininkų. 1979 m. praskriejo pirmoji kregždė: S.Vainbergui, Š.Glešou ir A.Salamui buvo paskirta fizikos Nobelio premija už elementariųjų dalelių ir elektromagnetinės sąveikos vieningąją teoriją. Bet iki Didžiojo susivienijimo buvo dar toloka, nes nuošalyje liko dar dvi gamtos sąveikos - gravitacinė ir branduolinė.
Ir štai 1993 m. Maskvoje išleidžiama monografija “Fizikinio vakuumo teorija. Naujoji paradigma”. Autorius - fizikas teoretikas Genadijus Šipovas, Vakuumo fizikos mokslinio centro direktorius, Rusijos gamtos mokslų akademijos akademikas. Jis ir Rusijos gamtos mokslų akademijos akademikas, Tarptautinio teorinės ir taikomosios fizikos instituto direktorius Anatolijus Akimovas bei jų teoriniai ir praktiniai darbai pasaulyje darosi vis labiau žinomi.
Laikraštyje “Latvijas Vestnesis” (98 03 21) pristatydamas G.Šipovo ir A.Akimovo darbus, fizikas, habil. dr. Juris Tambergas, Latvijos MA Branduolinių tyrimų centro mokslinis bendradarbis, tiesiog klausia: “Ar mes esame Einšteino svajonės įsikūnijimų liudininkai? Galimas dalykas, stovime ant XXI amžiaus pasaulėvaizdžio ir absoliučiai naujų technologijų slenksčio”. G.Šipovas tvirtina, kad su didžiule pagarba nuodugniai išstudijavo Einšteino darbus apie vieningojo lauko teoriją, išsiaiškino Einšteino nurodytas problemas ir susipažino su paties Einšteino sudaryta klausimo sprendimo programa, išsprendė jo nurodytus pagalbinius uždavinius. Dabar, maždaug po 30 metų darbo, G.Šipovas atsakingai pareiškia: “Fizikinio vakuumo teorija pateikia vieningojo lauko teorijos problemos sprendimą!”
Žingsnis į naują realybę
Einšteino bendrasis reliatyvumo principas yra susietas su erdvės kreivumu. Kur kas platesnis Šipovo visuotinio reliatyvumo principas teigia ne tik erdvės kreivumą, bet ir erdvės sukimąsi - vieną svarbiausių gamtos procesų. Reliatyvumo principų skirtumas lemia tai, kad kreiva ir besisukanti erdvė yra dešimtmatė, o nesisukanti - tik trimatė.
Fizikinio vakuumo teorija (toliau - FVT) teigia, kad yra net 7 realybės lygmenys, kad gamtoje egzistuoja griežta materijos formų hierarchija. Be žinomų keturių būvių - kieto, skysto, dujinio ir plazmos (elementariųjų dalelių ir laukų), yra dar trys: fizikinis vakuumas, pirminiai torsiniai laukai ir Absoliučioji “tuštuma”.
FVT griežta matematine kalba įrodo, kad VII realybės lygmuo - Absoliučioji “tuštuma” - yra visko sintezė, tačiau nėra įmanoma apie ją žinoti ką nors konkretaus. Nebent tik priskirti begalinę kūrybinę ir informacinę potenciją. Absoliučioji “tuštuma” mums nesuvokiamu būdu gali realizuoti pirminį pačios savęs sūkurinį sužadinimą ir šitaip pradėti formuoti visa, kas yra žemesniuosiuose lygmenyse.
VI lygmuo - pirminiai torsiniai laukai (angl. torsion - “sukimasis”) kitaip dar vadinami informaciniais laukais. Jų energija lygi nuliui. Yra ir antriniai torsiniai laukai, kuriuos sukuria sukimasis mums pažįstamame materialiajame pasaulyje: elementariųjų dalelių sukinys (spinas), elektronų sukimasis apie branduolį, planetų - apie Saulę, bet kurio mechanizmo arba balerinos sukimasis ir t.t. Pirminiai torsiniai laukai sužadina fizikinį vakuumą - V realybės lygmenį, kurį galima vadinti virtualiąja realybe. Tai planas arba matrica viso, kas vėliau realizuosis, nes iš fizikinio vakuumo gimsta elementariosios dalelės, formuojančios atomus ir molekules. Vakuumas - universali terpė, kertanti visą erdvę. Kaip pro smėlį gali skverbtis vanduo, pro vandenį - dujos, pro juos - elementariosios dalelės ir laukai, taip ir vakuumas gali kiaurai kirsti viską. Klaidinga manyti, kad vakuumas yra vien kažkur kosminėje erdvėje. Jis yra visur.
FVT tvirtina: visi šiuolaikiniam mokslui žinomi laukai yra tik įvairios fizikinio vakuumo poliarizacijos, sutrikdžius vakuumą krūviu, mase arba sukiniu. Visi laukai ir materija gimsta iš tuštumos. Absoliutusis “niekas” yra viskas.
Pirminiams torsiniams laukams negalioja reliatyvumo teorijos postulatas apie šviesos greitį kaip didžiausią galimą greitį gamtoje. Tokia išvada apriboja tik keturmatį erdvės-laiko pasaulį. Objektams, kurių energija lygi nuliui, teigia G.Šipovas, netaikytina judėjimo sąvoka, todėl teisinga sakyti, kad pirminis torsinis signalas, vos gimęs, tuojau pat pasiekia visus erdvės taškus ir iš karto yra visur.
Naujausi tyrimai rodo: vakuumas yra informacinė struktūra, savotiška informacijos talpykla. Informacija apie materialiojo pasaulio praeitį ir ateitį gali būti visur ir visada, nes ir pats vakuumas yra visur ir visada. Nejaugi nuo pat Pradžių pradžios (o “Pradžioje buvo Žodis”) visa informacija saugoma tuštumos analuose? Kodėl gi ne, jeigu torsinių bangų atžvilgiu fizikinis vakuumas elgiasi kaip holograma?
Negana to, neseniai padarytas dar vienas atradimas, kad torsiniai laukai gali atsirasti ne vien dėl sukimosi, bet ir dėl vadinamojo formos efekto. Eksperimentuojant sužinota, kad bet kuri geometrinė forma sutrikdo (t.y. poliarizuoja) griežtą fizikinio vakuumo tvarką. Raidė, garsas, ženklas, simbolis, statinys, knyga, meno kūrinys savaip trikdo vakuumą, o jis tučtuojau reaguoja į tai torsiniais laukais. Visi torsiniai laukai gali tarpusavyje sąveikauti. Yra apie ką pagalvoti, nes ir mes, žmonės, turime savus torsinius laukus.
Kokia tų atradimų praktinė reikšmė?
Tai nėra vien samprotavimai apie naująją teoriją. “Nėra nieko praktiškesnio už gerą teoriją”, - rašo G.Šipovas antrame monografijos leidime (Moskva, “Nauka”, 1997). Vakuumo teorija patvirtina šį teiginį, nes aprašo ne tik žinomus eksperimentus, bet ir numato daugelį naujų, ortodoksaliajam mokslui nežinomų reiškinių. Be to, sukurti nauji fizikiniai instrumentai - torsinių laukų generatoriai ir imtuvai, kurie leido atsirasti superšiuolaikėms labai efektyvioms technologijoms”. Mokslo istorijoje tai unikali situacija. Anksčiau visada atsitikdavo taip, kad naujosios teorijos savo praktinės realizacijos laukdavo dešimtis metų. Šiuo atveju grandinė “teorija - eksperimentas - technologijos - komercinė nauda” jau veikia. A.Akimovas viename straipsnyje rašo: “Rusijoje sukūrus analogų pasaulyje neturinčius torsinio spinduliavimo generatorius ir remiantis fizikinio vakuumo teorija tapo įmanoma visuma technologijų, pagrįstų naujais fizikiniais principais” (A.Akimov. Torsionnyje technologiji v XXI veke: evoliucionnyj vzliot vmesto Apokalipsisa”. “Maj”, Kaliningrad, 1998).
Naudojant tik dešimčių milivatų galios torsinį generatorių, nukreiptą į lydymo krosnį, įmanoma taip paveikti metalų kristalines gardeles, kad vienu metu daugelį kartų sustiprėja visiškai priešingos medžiagų savybės, pvz., patvarumas ir plastiškumas, dešimtis ir šimtus kartų pagerėja metalų laidumas ir atsparumas korozijai; šilumino, naudojamo automobilių variklių stūmokliams gaminti, patvarumas didėja dešimtis kartų; kai kurios medžiagos įgauna naujų, unikalių savybių. (A.Akimov, V.Finogejev. Eksperimentalnyje projavlenija torsionnych polej i torsionnych technologij”, Moskva, 1996).
1986 m. eksperimentiškai įrodytas torsinio ryšio principas. Ypatingos yra torsinių bangų savybės. Jos “sklinda” milijardus kartų greičiau už šviesos greitį. Jų skvarbumas didesnis už didžiausią šiuolaikinėje fizikoje žinomą neutrinų skvarbumą. Aplinka torsinio signalo nesugeria. Tai užtikrina požeminį ir povandeninį nevėluojantį kosminį ryšį bei ypatingą konfidencialumą. Į torsiniais signalais perduodamą informaciją neįmanoma įsiterpti, nes ji sklinda tuštuma. Signalai yra tik siųstuve ir tos pačios sukimosi struktūros imtuve, o tarpe tarp jų signalo nėra ir negali būti.
Dėl griežtos atomų sukimosi orientacijos visos medžiagos skleidžia tik joms būdingą torsinių dažnių spektrą. Didesnis tos pačios medžiagos kiekis spinduliuoja kolektyvinį torsinį lauką, kurį įmanoma atpažinti specialiais torsiniais filtrais. Panaudojus aerokosmines Žemės paviršiaus nuotraukas, šitokiu būdu įmanoma bemaž šimtaprocentinė Žemės gelmių žvalgyba.
FVT numato, kad gali egzistuoti neigiama masė ir neigiamos energijos. Bet kuri teigiamos masės sistema, kontaktuodama su vakuumu, gali nuolat naudotis praktiškai neišsenkančiu energijos šaltiniu. Tokių energetinių įrengimų naudingumo koeficientas pagal FVT turi būti didesnis nei 10 procentų. Jiems negalioja antrasis termodinamikos dėsnis, apribojantis uždarų sistemų naudingumo koeficientą iki 100 procentų. Vakuumui nėra uždarų sistemų. G.Šipovo monografijoje minimi daugelis šiuo metu įvairiose pasaulio šalyse veikiančių įrengimų, demonstruojančių naudingumo koeficientą nuo 300 iki 3000 proc., kurių veikimo oficialusis mokslas paaiškinti nepajėgia. Ko gero tai yra vakuuminės energetikos pradžia, kuri bus ekologiškai švari, o energijos šaltinis - neišsenkamas.
Suderinus vakuuminius energijos šaltinius su naujojo tipo torsiniais varikliais, kuriuose inercijos jėga veikia transporto priemonės masių centrą, ateityje turėsime transportą be ratų, propelerių, sraigtų ir be kuro talpų - vakuumas yra visur. Naują judėjimo būdą demonstruojantys mechanizmai pasaulyje žinomi jau apie 30 metų, tačiau tik FVT jų veikimo principą gali pagrįsti teoriškai. Torsinių technologijų panaudojimo spektras, regis, neišsenkamas. Dar paminėsime, kad torsinis spinduliavimas pajėgus valdyti cheminių reakcijų kinetiką: gali greitinti augalų augimą, keisti jų genetines savybes, užtikrinti ekologišką žemės ūkio produkciją, nes torsiniai signalai (informacija!) pakeičia chemikalus. Torsiniai metodai galės būti panaudoti farmakologijoje: medikamentai pakeisti jų vandeninėmis kopijomis, į kurias su torsinių laukų pagalba perkelta visa vaistų informacija (chemikalų vaistuose nebebus). O kur dar galimybė diagnozuoti ligas pačioje jų užuomazgoje tiriant žmogaus informacinio (torsinio) lauko būklę? Besidomintiems verta susirasti leidinį “Soznanije ir fizičeskij mir” (Vypusk 1, 1995; Vypusk 2, 1997) ir nuo 1996 metų leidžiamą žurnalą “Soznanije i fizičeskaja realnost” (izd. “Folium”, Moskva).
Torsinių technologijų įdiegimo procesai jau prasidėję ir yra negrįžtami. “Civilizacijos prognozė be jų neturi prasmės”, - tvirtina A.Akimovas. Jis pasakoja, kad daugiau kaip 100 mokslininkų pasaulyje tiria torsinius laukus. Bene pusė jų Rusijoje, nes kaip tik Rusija 1986 m. patvirtino valstybinę programą “Torsiniai laukai. Torsiniai metodai, gamybos priemonės ir technologijos”. Programą realizuoja apie 120 mokslinių ir gamybinių organizacijų. “Kai mokslininkai ir inžinieriai išras torsinę techniką ir ji pakeis tą, kuria mes šiandien naudojamės, pasaulis pasikeis”, - rašo A.Akimovas.
Kaip pasikeis pasaulis?
Fundamentalius atradimus mokslo istorija fiksuoja itin retai. Naujagimė teorija privalo patenkinti daugybę griežtų reikalavimų, o mokslinė bendrija ilgai, priekabiai ir gana skeptiškai ją tikrina. Taip turi būti, taip yra visada. Priešingu atveju mokslas greitai virstų pseudomokslinių teiginių krūva.
Daug reikalavimų ir FVT juos patenkina. Vienas reikalavimas ypač svarbus: fundamentalūs atradimai privalo keisti mokslinį pasaulio vaizdą taip, kad žmonijos sąmonė kiltų į aukštesnį lygmenį.
FVT griežtai rodo, kad egzistuoja realus, savarankiškas informacijos (žmogaus minčių, jo sąmonės) pasaulis. Dabar jau iš mokslinių pozicijų galima suvokti minčių turinio svarbą. Mums, pajėgiantiems mąstymo procesą valdyti, tenka prisiimti atsakomybę už minčių kokybę. Vidinė moralė ir santykių etika yra ne abstrakčios filosofinės kategorijos, bet svari realybė. Nors ta realybė neregima ir neapčiuopiama, per torsinius laukus aktyviai su mumis sąveikauja. Koks mąstymas, toks ir mūsų aplinkos pasaulis.
Minėtame J.Tambergo straipsnyje teigiama: “Be to, G.Šipovo monografijoje iškeltas klausimas apie kosminę supersąmonę, kurios savybės panašios į Dievo požymius religijoje. Taigi torsinių laukų koncepcija pirmąkart padėjo permesti tam tikrą konstruktyvų tiltą tarp dviejų didingų sferų - religijos ir mokslo, kad sukurtų vieningą pasaulio vaizdą”. Yra labai daug realių vilčių, kad FVT gali užbaigti “amžinąjį” materialistų ir idealistų ginčą dėl materijos ir sąmonės pirmumo. Torsiniai laukai ir fizikinis vakuumas akivaizdžiai susiję su sąmonės ir mąstymo procesais. FV teorijos aukštesniuosiuose realybės lygmenyse sąvokos materija ir sąmonė natūraliai susilieja. Teigiama, kad sąmonė yra ypatinga torsinių laukų materijos forma ir kad sąmonė gali egzistuoti savarankiškai kaip torsinio lauko solitonas, nešantis didžiulį informacijos kiekį. FVT iš tiesų yra galinga mokslinė atrama sparčiai besiformuojančiam holistiniam (visuminiam) pasaulėvaizdžiui. Jau 1937 m. M.Plankas, kvantų idėjos autorius, fizikos Nobelio premijos laureatas, rašė: “Abiems - ir religijai, ir gamtamoksliui - reikia Dievo. Vieniems Dievas yra kiekvieno mąstymo pradžioje, kitiems - pabaigoje. Vieniems Jis yra pamatas, kitiems - pasaulėžiūros statinį apvainikuojanti viršūnė. (...) Galime kiek tinkami ieškoti priešiškumo tarp religijos ir gamtos mokslų, šito padaryti mums nepavyks. Priešingai, svarbiausiais klausimais jie visiškai sutaria (...). Vienas puikiausių įrodymų, kad religija ir gamtamokslis tarpusavyje suderinami (...), yra tai, jog didžiausi visų laikų gamtos tyrinėtojai, kaip Kepleris, Niutonas, Leibnicas, buvo giliai tikintys žmonės. (...) Ir religija, ir gamtamokslis turi be atvangos kovoti su skepticizmu ir dogmatizmu, su netikėjimu ir prietarais. Šią kovą nužymintis šūkis tebūnie vienas ir tas pat: artyn prie Dievo!” (“Naujasis židinys”, 1997, Nr.7-8)
1997 m. pabaigoje G.Šipovas ir A.Akimovas skaitė paskaitas Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir informatikos institute, Kauno technologijos universitete. 1999 m. gegužės mėnesį A.Akimovo paskaitų ciklo “Gamtamokslinės ir filosofinės pasaulėvaizdžio problemos” su didžiausiu susidomėjimu klausėsi klaipėdiečiai. 1999 m. rugsėjo 16-18 d. Vilniuje vyko tarptautinė konferencija “Dvasinės kultūros svarba žmonijos ateičiai”, kurioje A.Akimovas skaitė bendrą Šipovo-Akimovo pranešimą “Šiuolaikinė sąmonės fizika”. Šio pranešimo tezėse G.Šipovas rašo: “Nors Absoliutus “niekas” moksle yra Dievo religijoje sinonimas, bet mokslas nepajėgia pažinti Dievo. Naudodamasis racionaliais būdais, jis tik asimptotiškai gali nurodyti, kad Dievas egzistuoja, o Dievo pažinimo problemą palieka religijai, kuri naudojasi irracionaliais būdais. Tačiau Vakuumo teorija tiesia ranką religijai, pripažindama kūrėją ir atverdama perspektyvas Metamokslui, apjungiančiam religiją ir mokslą. Svarbiausias teigiamas mokslo ir religijos sintezės momentas žmogaus sąmonės plėtrai yra tas, kad žmogus ne tik tikės Dievu, bet ir sužinos, kad Jis egzistuoja”. (Pabraukta mano - I.St.)
Trečiojo tūkstantmečio išvakarėse mokslas ryžtingai žengia per dogmatiškojo materializmo slenkstį kviesdamas žmoniją išties į Didįjį susivienijimą, kuriame dvasinis pasaulis tampa moksline realybe.
“Meilės erdvės” skaitytojams pateikiame naujausią interviu su A.E.Akimovu apie torsioninius laukus išspausdintą žurnale "Природа и Человек"("СВЕТ"), 2004, nr.6. Oficialus žurnalo tinklapis: http://www.unico.ru/namsvet/ .
Kas gi vaidenosi Hamletui?
Fizikai prijaukina “trečiąją” jėgą.
Peterburgo mokslininkai-medikai, sugrižę iš tarptautinio simpoziumo parsivežė mįslingą videokasetę. Tuo, ką jie matė ekrane, būvo neįmanoma patikėti. Naujausios elektroninės tomografinės aparatūros pagalba nufilmuota žmogaus galva. Videosiužeto herojus ramus ir nejudrus. Tačiau, jo kaukolės viduje kunkuliuoja nesuprantamas gyvenimas: širdies plakimo ritmu pulsuoja švytinčios bangos. Jos, lyg vėjelis plazdindamas užuolaidą, veria kaulus ir sušvinta aplink visą galvą.
Medikai žino, jog smegenų medžiaga kietai “sėdi” kaukolėje ir judėti niekaip negali. Jokių vibracijų kauliniame audinyje būti negali. O aplink galvą – tuo labiau.
Tikriausiai švytinčios bangos sudomins fizikus – taip nusprendė medikai. Pakvietė pažiūrėti šią kasetę Rusijos Tarpšakinio venčiurinių ir netradicinių technologijų mokslinio-techninio centro vadovą akademiką Anatolijų Jevgenjevičių Akimovą..
Peržiūrėjęs videosiužetą (tai vyko praeitą rudenį) Anatolijus Jevgenjevičius patyrė pačias laimingiausias per pastaruosius dešimtį metų akimirkas. Tai, kas būvo užfiksuotą monitoriuje, be jokios abejonės, patvirtino jau 15 metų vykstančius jo vadovaujamame centre eksperimentus. Fizikas paaiškino medikams, kad švytinčios bangos tai ne kas kitą kaip vadinamas biolaukas. Naujausioji elektroninė aparatūra padarė jį matomu ne tik ekstrasensams, bet ir mums visiems. Netenka stebėtis. Seniai iš spaudos žinome, kad biolaukas egzistuoja, tik medikai vis netiki. Jiems, matai, paduok apčiuopiamus faktus, mokslinius eksperimentus.
A.J.Akimovas gydytojams pasiūlė būdą kaip nustatyti švytinčių bangų prigimtį. Eksperimentas, o tiksliau jo rezultatas, gali padaryti perversmą tradicinėje medicinoje, jos sampratoje apie žmogų. Jau daugiau kaip 15 metų fizikai žino, jog biolauką turi ne tik žmogus, bet ir taburėtė, skėtis, kiekvieną raidelė, net kablelis. Kas tai ir iš kur įmasi – noriai sutiko papasakoti pats Anatolijus Jevgenjevičius Akimovas (kelios straipsnio ištraukos publikuojamos pirmą kartą).
- Anatolijau Jevgenjevičiau, vienas šių laikų mokslininkas pareiškė, kad žmoguje fizikinių reiškinių daugiau negu biologinių ir cheminių kartų paėmus, kad atomų lygyje, iš kurių mes esame surėdyti, galima suvokti kas yra mintis, kas skatina gėrį žmoguje ir kas pastumėja į blogį. O ką manote Jūs?
- 1913-taisiais metais prancūzų mokslininkas Eli Kartanas, turintis didelį autoritetą mokslo bendrijoje, išreiškė prielaidą, kad pasaulį valdo ne tik elektromagnetizmo ir traukos jegos, bet ir kažkokią tai dar trečioji jėga. Tokiu būdu jis atvėrė durys į nepažįntą pasaulį. Tolimesni tyrinejimai, jau 1960-taisiais metais, vykdavo ekstrasensų dėka. Susikaupė tiek visokios medžiagos, patvirtinančios jų fenomenaliuosius sugebėjimus, kad nebekreipti į tai dėmesio, paprasčiausiai, darėsi nepadoru. Ekstrasensai padrąsėjo ir pradėjo uždavinėti “nepatogius” klausymus. Pavyzdžiui, kaip atsitinka, kad mes galime “perskaityti’ kito žmogaus mintys per atstumą? Fizikų tarpe radosi kantrių žmonių, kurie nenuilsdami aiškino, jog elektromagnetinio krūvio, esančio mumyse, vargu ar užtektų perduoti signalui apie paruoštus pusryčius iš miegamojo į virtuvę. Užsispyrę ekstrasensai tvirtino, jog jie bendrauja su draugų Vladivostoke be jokio telefono. Kaip taisyklė fizikų veiduose atsirasdavo pavargusi ir atlaidi šypsenėlė, o klausėjas sugėdintas atsitraukdavo.
Nieko nepaveiksi. Ir moksliniame pasaulyje gajus konservativizmas. Todėl rimta kalba apie “trečiąją” jėgą prasideda tik dabar.
- Iš mokyklinių vadovėlių, mes žinome, jog masę pagimdo traukos jėga.
Elektromagnetinę jėgą – elektronai. O kas “judina” “trečiąją” jėgą?
- Ji veikia ten, kur tik yra sukimasis. Tai reiškia – visur. Elektronai sukasi apie atomo branduolį, branduolys – apie savo ašį, planetos – aplink Saulę. Įsitikinę “trečiosios” jėgos egzistavimų, fizikai ją pavadino torsioniniu lauku. Jo buvimas įrodytas formulėmis. Suprasti, kaip veikia naujoji jėga, padėjo ekstrasensai, patys budami to galingo torsioninio spinduliavimo šaltiniais. Bet priklausyti nuo ekstrasensų kintančių nuotaikų fizikams nepatiko.
Torsioniniai medžių, kėdės, telefono aparato laukai ganėtinai silpni. Mes juos pavadinome foniniais. Tirti tokius laukus – tas pat, kas tyrinėti elektros krūvio stiprumą, atsirandanti tarp mano delno ir katės kailiuko. Mes sugalvojome torsioninio lauko dirbtinį šaltinį.
- Anatolijau Jevgenjevičiau, ant Jūsų stalo stovi Akimovo generatorius - torsioninio lauko šaltinis. Neperseniausiai jį filmavo japonų televizija. Žingeidus japonai būvo suintriguoti: torsioninio spinduliavimo, kaip ir radijo bangų nematyti. Bet ekstrasensai tikina, jog mato.
- Šiandien nėra jokios abejonės, kad taip ir yra. Turėjau tokį bandymą: nuderinau prietaisą, kad jis skleistų kelis torsioninius spindulius skirtingomis kriptimis. Ekstrasense Nataša Kremneva – ji inžinierė iš žinomo kosminio Koroliovo KB – paėmė pieštuką ir absoliučiai tiksliai nupiešė visus spindulius. Pakartosiu: spindulių kryptis būvo žinomos tik man. Mokslas kol kas nesuvokia kaip ekstrasenso smegenys “mato” tai, ko nemato daugelio. Šitą teks išsiaiškinti medikams. Mes gi tęsiame bandimus su torsioniniais laukais.
Tam, kad suprastume kaip sklinda torsioninis signalas, kreipėmės į tada įtakingus ir gerai finansuojamus Rusijos KGB ir Krašto Apsaugą. Kariškiams atstovavo Vyriausybinio kosminių išteklių centro valdymo techniniai specialistai, KGB – talentingi Vyriausybinio ryšio valdybos inžinieriai. Jų padėdami ir radome klausimų techninius sprendinius. Torsioninių bangų siūstuvai visiškai nepanašus į mums pažįstamus radijo bangų siūstuvus. Įmtuvai – taip pat. Superklasiški dviejų monstrų inžinieriai ir padėjo sukurti torsioninę aparatūrą.
1986-aisiais metais Maskvoje pirmą kartą informacija būvo perduota torsioninių būdu. Pasirodo, jog taip galime perduoti viską – garsą, vaizdą. Torsioninio signalo greitis milijardus kartų lenkia šviesos greitį. Palyginimui: radijo signalas menulį pasiekia per 10 minučių, torsioninis – akimirksniu.
- Anatolijau Jevgenjevičiau, tam, kad žmonija naudotų elektros srovės jegą, visame pasaulyje mokslininkai padarė tūkstančius atradimų ir išradimų – pradedant elektros lempute ir baigiant elektriniu traukiniu. Štai, dabar Rusija tapo pirmosios torsioninės technikos tėvyne. Jūs pavadinote šią techniką trečiojo tūkstantmečio technika. Kodėl?
- Nuo 1986 metų mes ganėtinai toli pajudėjome į priekį. Dešimtį metų sugaišome tik tam, kad išsiaiškintume vienintelį dalyką: kas pigiau ir efektyviau – radijo siūstuvai, elektros varykliai ar torsioninių bangų siūstuvai ir torsioniniai varykliai. Dirbo fizikai-teorėtikai, mūsų centro inžinieriai, Sankt-Peterburgo tiksliosios mechanikos ir optikos mokslininkai, mokslininkai iš Tomsko universiteto ir dar žmonės iš 120-ties Rusijos mokslinių institucijų. Dabar galutinai aišku, jog visą kas torsioninio milijonus ir trilijonus kartu efektyviau, ekonomiškiau ir patikimiau negu tai, ką naudojame šiandien. Įsitikinome, kad naują jegą naudoti galima visur, kur dirba elektra.
Jau ganėtinai tiksliai ir aiškiai galime įsivaizduoti kaip kalbėsime torsioniniu telefonu XXI amžiuje, kaip kepsime kiaušinienę ir kodėl visam laikui pamiršime baisius žodžius: “benzino kaina...”. Reikalas tas, kad kai mokslininkai išras torsioninę techniką ir ji pakeis šiandien esančią, pasaulys pasikeis. Išsipildys žaliųjų svajonė: Žemę nebedarkys kasami karjerai, naftos grežiniai. Torsioniniam varykliui nereikalingas kuras. Jo “širdimi” yra tam tikru būdu besisukanti dalis.
- Kiekvieną iš mūsų galime nagrinėti kaip torsioninio spinduliavimo šaltinį, lygiai taip kaip bet kokią medžiagą susidedančia iš atomų. Įdomu kaip sąveikauja tarpusavy žmonių torsioninės spinduliuotės?
- Mokslui žinomas smegenų darbo modelis, aiškinantis tą darbą (mintys, idėjos, ligos arba sveikata) kaip besisukančių atomų tam tikras kryptingumas. Jų, atomų, orientaciją galima keisti dvejopai: keičiant vidinį kūno gyvenimą ir keičiant išorę. Paaiškėjo, jog ekstrasenso torsioninis laukas gali keisti bet kurio žmogaus besisukančių atomų orientaciją. Objektas, visiškai nieko nejausdamas, ekstrasenso lauko veikiamas, arba pasveiksta arba suserga. Dar daugiau: jo galvoje gali rastis nauji vaizdiniai ir mintis. Štai jums ir paaiškinimas kaip perduodamos mintis per atstumą. Jau žinome, kad torsioninis signalas juda akimirksniu, vadinasi bendrauti su draugu, esančiu kitoje gaublio pusėje visiškai paprasta, lygiai kaip ir su draugu, esančiu kitoje galaktikoje. Ir tam nereikalingi super galingi siūstuvai – viskas vyksta super greitai.
- Senovės indų filosofinėse vedose, parašytose prieš du tūkstančius metų yra toks sakinys: “Kai Jūs pykstate, tai pritraukiate pykčio sroves iš visatos. Netgi kai Jūs nurimote, audra visatoje aplink Jus dar nerimaus mažiausia dvi dienas”. Arba: “Būkite ta jėga, kuri susiurbia į save sutiktojo erzelį ir užgesina jį kaip žemė gesina ugnį”. Sutikite, jog parašyta taip tarytum išminčiai turėjo supratimą apie torsioninius laukus ir bangas.
- Ir senovėje būvo ekstrasensai, gebantys matyti žmogaus torsioninius laukus. Šiandien gi mes suvokiame, kad rašydami “ugnis”, “šviesa” jie teikdavo šiems žodžiams visai kitokias prasmes. Torsioninė spinduliuotė, lygiai kaip elektromagnetinė (šviesa), turi įvairius dažnius, kuriuos žmogaus akis skiria kaip vaivorikštės spalvas. Torsioninis žmogaus laukas įvairių dažnių, todėl ekstrasensai regi jį spalvotą. Dar daugiau – pagal spalvos intensyvumą ir švarumą gali nuspręsti koks organas ir kaip serga. Senuoliai klydo tik viename – torsioniniai žmogaus laukai gali išlikti vienoki ar kitoki ne dvi dienas, bet begale metų. Jie iš viso gali gyvuoti atskirai nuo mūsų. Mes tai aptikome prietaisų pagalba.
- Tad, vadinasi, galėjo tėvo šmėkla ateiti pas Danijos princą Hamletą?
- Na kodėl gi, tik Hamlėto tėvas? Štai Jūs, dabar baigsite pokalbį, išeisite, o Jūsų šešėlis (“fantomas” – taip vadina mokslininkai) ramiausiai pasiliks mano kabinete. Nesupratote? Paaiškinsiu.
Mudu jau išsiaiškinome, kad torsioniniai laukai turi daug bendro su magnetizmu. Septintokams, mokykloje, kai jie mokosi magnetizmą, rodomas toks bandymas: ant popieriaus lapo užberiamos geležies drožlės, po lapo apačia prinešamas magnetas ir geležies drožlės gražiai ir tiksliai išsirikiuoja pagal magnetinio lauko jegos linijas. Atimame magnetą, o drožlės lieka nepajudėjusios. Puikiai matosi jau neesantis magnetinis laukas. Lygiai taip ir torsioniniai laukai. Tik jie “rikiuoja” ne drožles, o erdvę aplink savę. Svarbu suprasti – kokią būtent erdvę. Senovės indusai vadino ją – “pralaija”, Njutonas – eteriu, šiuolaikinė fizika – fizikiniu vakuumu. Vakuumas, tai yra tai, kas lieka iš lemputės išsiurbus visiškai viską, iki paskutinės elementariosios dalelės. Bet, pasirodo, jog ten lieka ne tuštumą, bet savotiška medžiaga. Visiškai nesenai tapo aišku, kad būtent Fizikinis Vakuumas yra visos Visatos gimdytojas, iš jo radosi atomai ir molekulės. Ir neveltui šiuos žodžius rašome iš didžiosios raidės - tai prasmė tapati Dievui arba Absoliutui. Taigi, torsioninis laukas išderina (fizikai sako: “poliarizuoja”) griežtą vidinę Fizikinio Vakuumo tvarką, taip kaip magnetas drožles. Ir kai mes pašaliname torsioninio lauko šaltinį – erdvėje lieka jo tiksli kopija, šešėlis, ar atspaudas vadinkite kaip norite. Štai, ją ir fiksuoja mūsų prietaisai.
- Išeitų, kad mes gyvename šešėlių karalystėje (fantomų). Tiesiog neisivaizduojama kiek gi “atspaudų” yra, sakykime, prie Maskvos Kremliaus.
- Visą tai taip ir yra. Tik torsioniniai laukai išsaugo savo struktūrą tol, kol kiti torsioniniai laukai jų nepakeitė. Kartais atsitinka taip, kad ekstrasensas į torsioninio lauko struktūrą įveda stabilumo ir patvarumo programą. Tuomet toks laukas nesunaikinamas.
O jūsų šešėlis užims šią kėdę tol, kol kažkas kitas neateis ir neatsisės į ją. Gausis taip, tarytum skaidrę uždėjo ant kitos skaidrės ir viskas taps neryšku.
Galima su didele tikimybę spėti, kad kur nors Michailovsko arba Trigorsko slėpiningame kampelyje, kur taip neprigužėję lankytojų, dar išsisaugojo tiksli Puškino torsioninio lauko kopija. O gal Jasnaja Polianoje gyvuoja niekieno nepaliestas Tolstojaus šešėlis.
- Jūs paminėjotę prietaisą, kuris fiksuoja taip vadinamą biolauką. Papasakokite, prašom, apie jį smulkiau.
- Pirmasis toks prietaisas būvo žinomas kiniečiams ir indusams dar prieš du tūkstančius metus. Tai biolokacijos specialistų rėmelis. Daugelis žmonių žino, kad bet kokia viela sulenkta stačiu kampu, pradeda rankose suktis. Žiedas, pakabintas ant virvutės taip pat pradeda suktis – taip reiškiasi torsioniniai laukai. Rėmelio pagalba ar dvišaka vytele senovėje nustatydavo kurioje vietoje gėriausia statyti namą, kur statyti lovą. Žemė jog irgi yra torsioninių spindulių šaltinys. Tie spinduliai būna neigiami ir teigiami ( arba kaip sako mokslininkai – dešniniai ir kairiniai). Pliuso ir minuso kaita žemės paviršiuje yra labai griežta. Mokslininkai aptiko taip vadinamą tinklelį, kurio teigiamą lauką sudaro pusantro metro ploto kvadratas žemės paviršiuje, o neigiamą - keturiasdešimties centimetrų išilginė juosta. Kai mes vaikštome, tai tūkstančius kartų atsiduriame tai viename tai kitame lauke. Teigiamame - ir daugiau ir dažniau. Tačiau kai sėdime už stalo ar miegame – pasirinkimo neturime: galime ilgam pakliuti į neigiamą poveikio sveikatai zoną. Joje kinta ląstelių struktūra ir žmogus skundžiasi prasta savijauta. Neigiamas (kairinis) laukas ten, kur rėmelis Jūsų rankose suksis kairėn.
Yra žmonių, kurių pats torsioninis laukas neigiamas (visumoje mes visi teigiami). Toks žmogus gali būti ir labai gero budo, bet mums su juo bus negera be jokios matomos priežąsties.
Mokslininkai išaiškino kad torsioninio lauko dėsniai priešingi nei elektromagnetinio: vienpoliai krūviai pritraukia vienas kitą, o skirtingų poliu – atstumia. Tačiau, jegu aptikote, kad Jūsų lovą atsidūrė neigiamojoje zonoje – nenusiminkite. Mūsų tarpšakiniame moksliniame-techniniame centre jau yra medžiaga iš kurios galima pasidaryti kilimėlį ir jis atspindės torsioninį lauką. Jau radome ir šio projekto vykdytoją ir tikiuosi kad greitu laiku tokie kilimėliai bus pardavinėjami kartu su “snikersais” ir detektyvais.
- Tai reiškia, kad mokslinis atradimas, kaip sakoma, tampa komerciniu produktu. O tuo metu fizikų mintys stiebiasi tolyn. Tikru tikriausiai ten yra ko nustebti.
- Taip, torsioninis laukas jo tyrėjams atneša vis naujų netikėtumų. Neperseniausiai sužinojome, kad torsioninis laukas gali atsirasti pats savaime, be jokio sukimosi. Fizikai jau žino kada taip atsitinka.
Bet kuri geometrinė figura pažeidžia (“poliarizuoja”) griežtą Fizikinio Vakuumo tvarką ir greta figuros tuoj pat atsiranda torsioninis laukas. Žingeidus tyrėjai seniai nori suprasti kodėl šalia vieno pastato jaučiamas lengvumas, grožis, o šalia kito – nemalonu būti. Jie pavadino tai “formos efektu”. Tai štai, tas formos efektas yra torsioniniai laukai, kuriais Fizikinis Vakuumas reaguoja į architektūros grožybes. Žinome, kad šalia Heopso piramidžių randasi abu torsioniniai laukai: teigiami (dešniniai) prie viršūnės ir neigiami (kairiniai) – prie piramidės pagrindo. Jeigu piramidę pieštume popieriuje būtų tas pats vaizdas: viršuje (labai silpnutis) – prie kampo žiočių laukas su pliuso ženklu, apačioje – su minuso ženklu.
Taip mes priėiname išvados, kad kablelis tarp raidžių savaip “sugadina” Fizikinio Vakuumo erdvę ir jis tučtuojai reaguoja torsioniniais laukais. Išeitų, jog bet kuri knyga ar straipsnis – tai milijonai torsioninių laukų vaivorikščių (kaip sako mokslininkai “spektrų”). Savaime suprantama, jie sąveikauja su mūsų biolaukais. Taip, kad knygos, straipsnio, eileraščio skaitymas nėra toks jau paprastutis dalykas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
- Ką gi, tikėsimės, kad ir apie visą tai, mes greitu laiku sužinosime smulkiau. Jog daugiau kaip šimtas mokslininkų visame pasaulyje dirba šioje srityje. Pusė jų dirba Rusijoje. Jus minėjote, kad Jūsų centro programas palaiko Gamtamokslinė Rusijos Akademija, Mokslo Ministerija, kad palaikote glaudžius ryšius su įvairių sričių mokslininkais, tame tarpe ir su medikais. Kaip manote, ar fizikų eksperimentai, visgi, pakeis mokslininkų supratimą ir nuostatas apie žmogaus prigimtį?
- Tam, kad būti užtikrintam, jog videosiužete, kur užfiksuotos švytinčios bangos kaukolėje ir aplink ją, matome būtent torsioninius laukus, reikia padaryti vieną paprastą dalyką: tarp žmogaus ir elektroninės aparatūros patalpinti skaidrų, bet torsioninėm bangom neįveikiamą ekraną. Mes žinome iš ko ir kaip jį pagaminti. Pamenate, aš užsiminiau apie kilimėlius, kuriuos galime dėti po lovomis ir ramiausiai miegoti geopatogėninėje zonoje. Mūsų ekranas turėtų būti kaip tik toks. Jeigu patalpinus kilimėli, monitoriuje mes nieko neišvysime, tai yra biolaukas nesugebės įveikti užtvaros, vadinasi išvada tik viena: technika fiksuoja būtent torsioninį spinduliavimą ir suteikia galimybę jį matyti.
Kalbėjosi Tatjana Lučkova
2004 metų birželis.
Iš rusų kalbos vertė: Ramunė Jasinskienė
------------------
Neišvengiamas mokslo ir religijos suartėjimas?
IRENA STULPINIENĖ,
Klaipėdos “Vėtrungės” gimnazija, fizikos mokytoja-metodininkė
Žinoma, pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą gali keisti tik genialūs atradimai, prilygstantys Koperniko, Niutono ar Einšteino darbams. Kokie įvykiai mokslo pasaulyje galėtų atsakyti į tokius svarbius pasaulėžiūros klausimus?
Gal įmanoma išspręsti Einšteino uždavinį?
Reliatyvumo teorijos autorius A.Einšteinas iki pat savo gyvenimo pabaigos 1955 m. bandė išspręsti labai sudėtingą uždavinį - išvesti vieningojo lauko lygtis. Deja, nesėkmingai. Einšteinas žinojo, ko siekia. Sėkmės atveju iš gautų lygčių būtų įmanoma išvesti visus žinomus fizikos dėsnius, o gal ir dar nežinomus mokslui.
Vieninguoju lauku fizikai vadina tuštumą - visko, kas pasireiškia materialia forma, sumą. Panašiai būna sudėjus visų spalvų šviesos spindulius - gaunama natūrali (balta) šviesa, kuri jokios spalvos jau nebeturi. Vieningasis laukas vadinamas ir kitais vardais, pvz., Didysis susivienijimas, Supergravitacija. Iki XX a. pabaigos šį kietą teorinės fizikos riešutą krimto daugelis pasaulio mokslininkų. 1979 m. praskriejo pirmoji kregždė: S.Vainbergui, Š.Glešou ir A.Salamui buvo paskirta fizikos Nobelio premija už elementariųjų dalelių ir elektromagnetinės sąveikos vieningąją teoriją. Bet iki Didžiojo susivienijimo buvo dar toloka, nes nuošalyje liko dar dvi gamtos sąveikos - gravitacinė ir branduolinė.
Ir štai 1993 m. Maskvoje išleidžiama monografija “Fizikinio vakuumo teorija. Naujoji paradigma”. Autorius - fizikas teoretikas Genadijus Šipovas, Vakuumo fizikos mokslinio centro direktorius, Rusijos gamtos mokslų akademijos akademikas. Jis ir Rusijos gamtos mokslų akademijos akademikas, Tarptautinio teorinės ir taikomosios fizikos instituto direktorius Anatolijus Akimovas bei jų teoriniai ir praktiniai darbai pasaulyje darosi vis labiau žinomi.
Laikraštyje “Latvijas Vestnesis” (98 03 21) pristatydamas G.Šipovo ir A.Akimovo darbus, fizikas, habil. dr. Juris Tambergas, Latvijos MA Branduolinių tyrimų centro mokslinis bendradarbis, tiesiog klausia: “Ar mes esame Einšteino svajonės įsikūnijimų liudininkai? Galimas dalykas, stovime ant XXI amžiaus pasaulėvaizdžio ir absoliučiai naujų technologijų slenksčio”. G.Šipovas tvirtina, kad su didžiule pagarba nuodugniai išstudijavo Einšteino darbus apie vieningojo lauko teoriją, išsiaiškino Einšteino nurodytas problemas ir susipažino su paties Einšteino sudaryta klausimo sprendimo programa, išsprendė jo nurodytus pagalbinius uždavinius. Dabar, maždaug po 30 metų darbo, G.Šipovas atsakingai pareiškia: “Fizikinio vakuumo teorija pateikia vieningojo lauko teorijos problemos sprendimą!”
Žingsnis į naują realybę
Einšteino bendrasis reliatyvumo principas yra susietas su erdvės kreivumu. Kur kas platesnis Šipovo visuotinio reliatyvumo principas teigia ne tik erdvės kreivumą, bet ir erdvės sukimąsi - vieną svarbiausių gamtos procesų. Reliatyvumo principų skirtumas lemia tai, kad kreiva ir besisukanti erdvė yra dešimtmatė, o nesisukanti - tik trimatė.
Fizikinio vakuumo teorija (toliau - FVT) teigia, kad yra net 7 realybės lygmenys, kad gamtoje egzistuoja griežta materijos formų hierarchija. Be žinomų keturių būvių - kieto, skysto, dujinio ir plazmos (elementariųjų dalelių ir laukų), yra dar trys: fizikinis vakuumas, pirminiai torsiniai laukai ir Absoliučioji “tuštuma”.
FVT griežta matematine kalba įrodo, kad VII realybės lygmuo - Absoliučioji “tuštuma” - yra visko sintezė, tačiau nėra įmanoma apie ją žinoti ką nors konkretaus. Nebent tik priskirti begalinę kūrybinę ir informacinę potenciją. Absoliučioji “tuštuma” mums nesuvokiamu būdu gali realizuoti pirminį pačios savęs sūkurinį sužadinimą ir šitaip pradėti formuoti visa, kas yra žemesniuosiuose lygmenyse.
VI lygmuo - pirminiai torsiniai laukai (angl. torsion - “sukimasis”) kitaip dar vadinami informaciniais laukais. Jų energija lygi nuliui. Yra ir antriniai torsiniai laukai, kuriuos sukuria sukimasis mums pažįstamame materialiajame pasaulyje: elementariųjų dalelių sukinys (spinas), elektronų sukimasis apie branduolį, planetų - apie Saulę, bet kurio mechanizmo arba balerinos sukimasis ir t.t. Pirminiai torsiniai laukai sužadina fizikinį vakuumą - V realybės lygmenį, kurį galima vadinti virtualiąja realybe. Tai planas arba matrica viso, kas vėliau realizuosis, nes iš fizikinio vakuumo gimsta elementariosios dalelės, formuojančios atomus ir molekules. Vakuumas - universali terpė, kertanti visą erdvę. Kaip pro smėlį gali skverbtis vanduo, pro vandenį - dujos, pro juos - elementariosios dalelės ir laukai, taip ir vakuumas gali kiaurai kirsti viską. Klaidinga manyti, kad vakuumas yra vien kažkur kosminėje erdvėje. Jis yra visur.
FVT tvirtina: visi šiuolaikiniam mokslui žinomi laukai yra tik įvairios fizikinio vakuumo poliarizacijos, sutrikdžius vakuumą krūviu, mase arba sukiniu. Visi laukai ir materija gimsta iš tuštumos. Absoliutusis “niekas” yra viskas.
Pirminiams torsiniams laukams negalioja reliatyvumo teorijos postulatas apie šviesos greitį kaip didžiausią galimą greitį gamtoje. Tokia išvada apriboja tik keturmatį erdvės-laiko pasaulį. Objektams, kurių energija lygi nuliui, teigia G.Šipovas, netaikytina judėjimo sąvoka, todėl teisinga sakyti, kad pirminis torsinis signalas, vos gimęs, tuojau pat pasiekia visus erdvės taškus ir iš karto yra visur.
Naujausi tyrimai rodo: vakuumas yra informacinė struktūra, savotiška informacijos talpykla. Informacija apie materialiojo pasaulio praeitį ir ateitį gali būti visur ir visada, nes ir pats vakuumas yra visur ir visada. Nejaugi nuo pat Pradžių pradžios (o “Pradžioje buvo Žodis”) visa informacija saugoma tuštumos analuose? Kodėl gi ne, jeigu torsinių bangų atžvilgiu fizikinis vakuumas elgiasi kaip holograma?
Negana to, neseniai padarytas dar vienas atradimas, kad torsiniai laukai gali atsirasti ne vien dėl sukimosi, bet ir dėl vadinamojo formos efekto. Eksperimentuojant sužinota, kad bet kuri geometrinė forma sutrikdo (t.y. poliarizuoja) griežtą fizikinio vakuumo tvarką. Raidė, garsas, ženklas, simbolis, statinys, knyga, meno kūrinys savaip trikdo vakuumą, o jis tučtuojau reaguoja į tai torsiniais laukais. Visi torsiniai laukai gali tarpusavyje sąveikauti. Yra apie ką pagalvoti, nes ir mes, žmonės, turime savus torsinius laukus.
Kokia tų atradimų praktinė reikšmė?
Tai nėra vien samprotavimai apie naująją teoriją. “Nėra nieko praktiškesnio už gerą teoriją”, - rašo G.Šipovas antrame monografijos leidime (Moskva, “Nauka”, 1997). Vakuumo teorija patvirtina šį teiginį, nes aprašo ne tik žinomus eksperimentus, bet ir numato daugelį naujų, ortodoksaliajam mokslui nežinomų reiškinių. Be to, sukurti nauji fizikiniai instrumentai - torsinių laukų generatoriai ir imtuvai, kurie leido atsirasti superšiuolaikėms labai efektyvioms technologijoms”. Mokslo istorijoje tai unikali situacija. Anksčiau visada atsitikdavo taip, kad naujosios teorijos savo praktinės realizacijos laukdavo dešimtis metų. Šiuo atveju grandinė “teorija - eksperimentas - technologijos - komercinė nauda” jau veikia. A.Akimovas viename straipsnyje rašo: “Rusijoje sukūrus analogų pasaulyje neturinčius torsinio spinduliavimo generatorius ir remiantis fizikinio vakuumo teorija tapo įmanoma visuma technologijų, pagrįstų naujais fizikiniais principais” (A.Akimov. Torsionnyje technologiji v XXI veke: evoliucionnyj vzliot vmesto Apokalipsisa”. “Maj”, Kaliningrad, 1998).
Naudojant tik dešimčių milivatų galios torsinį generatorių, nukreiptą į lydymo krosnį, įmanoma taip paveikti metalų kristalines gardeles, kad vienu metu daugelį kartų sustiprėja visiškai priešingos medžiagų savybės, pvz., patvarumas ir plastiškumas, dešimtis ir šimtus kartų pagerėja metalų laidumas ir atsparumas korozijai; šilumino, naudojamo automobilių variklių stūmokliams gaminti, patvarumas didėja dešimtis kartų; kai kurios medžiagos įgauna naujų, unikalių savybių. (A.Akimov, V.Finogejev. Eksperimentalnyje projavlenija torsionnych polej i torsionnych technologij”, Moskva, 1996).
1986 m. eksperimentiškai įrodytas torsinio ryšio principas. Ypatingos yra torsinių bangų savybės. Jos “sklinda” milijardus kartų greičiau už šviesos greitį. Jų skvarbumas didesnis už didžiausią šiuolaikinėje fizikoje žinomą neutrinų skvarbumą. Aplinka torsinio signalo nesugeria. Tai užtikrina požeminį ir povandeninį nevėluojantį kosminį ryšį bei ypatingą konfidencialumą. Į torsiniais signalais perduodamą informaciją neįmanoma įsiterpti, nes ji sklinda tuštuma. Signalai yra tik siųstuve ir tos pačios sukimosi struktūros imtuve, o tarpe tarp jų signalo nėra ir negali būti.
Dėl griežtos atomų sukimosi orientacijos visos medžiagos skleidžia tik joms būdingą torsinių dažnių spektrą. Didesnis tos pačios medžiagos kiekis spinduliuoja kolektyvinį torsinį lauką, kurį įmanoma atpažinti specialiais torsiniais filtrais. Panaudojus aerokosmines Žemės paviršiaus nuotraukas, šitokiu būdu įmanoma bemaž šimtaprocentinė Žemės gelmių žvalgyba.
FVT numato, kad gali egzistuoti neigiama masė ir neigiamos energijos. Bet kuri teigiamos masės sistema, kontaktuodama su vakuumu, gali nuolat naudotis praktiškai neišsenkančiu energijos šaltiniu. Tokių energetinių įrengimų naudingumo koeficientas pagal FVT turi būti didesnis nei 10 procentų. Jiems negalioja antrasis termodinamikos dėsnis, apribojantis uždarų sistemų naudingumo koeficientą iki 100 procentų. Vakuumui nėra uždarų sistemų. G.Šipovo monografijoje minimi daugelis šiuo metu įvairiose pasaulio šalyse veikiančių įrengimų, demonstruojančių naudingumo koeficientą nuo 300 iki 3000 proc., kurių veikimo oficialusis mokslas paaiškinti nepajėgia. Ko gero tai yra vakuuminės energetikos pradžia, kuri bus ekologiškai švari, o energijos šaltinis - neišsenkamas.
Suderinus vakuuminius energijos šaltinius su naujojo tipo torsiniais varikliais, kuriuose inercijos jėga veikia transporto priemonės masių centrą, ateityje turėsime transportą be ratų, propelerių, sraigtų ir be kuro talpų - vakuumas yra visur. Naują judėjimo būdą demonstruojantys mechanizmai pasaulyje žinomi jau apie 30 metų, tačiau tik FVT jų veikimo principą gali pagrįsti teoriškai. Torsinių technologijų panaudojimo spektras, regis, neišsenkamas. Dar paminėsime, kad torsinis spinduliavimas pajėgus valdyti cheminių reakcijų kinetiką: gali greitinti augalų augimą, keisti jų genetines savybes, užtikrinti ekologišką žemės ūkio produkciją, nes torsiniai signalai (informacija!) pakeičia chemikalus. Torsiniai metodai galės būti panaudoti farmakologijoje: medikamentai pakeisti jų vandeninėmis kopijomis, į kurias su torsinių laukų pagalba perkelta visa vaistų informacija (chemikalų vaistuose nebebus). O kur dar galimybė diagnozuoti ligas pačioje jų užuomazgoje tiriant žmogaus informacinio (torsinio) lauko būklę? Besidomintiems verta susirasti leidinį “Soznanije ir fizičeskij mir” (Vypusk 1, 1995; Vypusk 2, 1997) ir nuo 1996 metų leidžiamą žurnalą “Soznanije i fizičeskaja realnost” (izd. “Folium”, Moskva).
Torsinių technologijų įdiegimo procesai jau prasidėję ir yra negrįžtami. “Civilizacijos prognozė be jų neturi prasmės”, - tvirtina A.Akimovas. Jis pasakoja, kad daugiau kaip 100 mokslininkų pasaulyje tiria torsinius laukus. Bene pusė jų Rusijoje, nes kaip tik Rusija 1986 m. patvirtino valstybinę programą “Torsiniai laukai. Torsiniai metodai, gamybos priemonės ir technologijos”. Programą realizuoja apie 120 mokslinių ir gamybinių organizacijų. “Kai mokslininkai ir inžinieriai išras torsinę techniką ir ji pakeis tą, kuria mes šiandien naudojamės, pasaulis pasikeis”, - rašo A.Akimovas.
Kaip pasikeis pasaulis?
Fundamentalius atradimus mokslo istorija fiksuoja itin retai. Naujagimė teorija privalo patenkinti daugybę griežtų reikalavimų, o mokslinė bendrija ilgai, priekabiai ir gana skeptiškai ją tikrina. Taip turi būti, taip yra visada. Priešingu atveju mokslas greitai virstų pseudomokslinių teiginių krūva.
Daug reikalavimų ir FVT juos patenkina. Vienas reikalavimas ypač svarbus: fundamentalūs atradimai privalo keisti mokslinį pasaulio vaizdą taip, kad žmonijos sąmonė kiltų į aukštesnį lygmenį.
FVT griežtai rodo, kad egzistuoja realus, savarankiškas informacijos (žmogaus minčių, jo sąmonės) pasaulis. Dabar jau iš mokslinių pozicijų galima suvokti minčių turinio svarbą. Mums, pajėgiantiems mąstymo procesą valdyti, tenka prisiimti atsakomybę už minčių kokybę. Vidinė moralė ir santykių etika yra ne abstrakčios filosofinės kategorijos, bet svari realybė. Nors ta realybė neregima ir neapčiuopiama, per torsinius laukus aktyviai su mumis sąveikauja. Koks mąstymas, toks ir mūsų aplinkos pasaulis.
Minėtame J.Tambergo straipsnyje teigiama: “Be to, G.Šipovo monografijoje iškeltas klausimas apie kosminę supersąmonę, kurios savybės panašios į Dievo požymius religijoje. Taigi torsinių laukų koncepcija pirmąkart padėjo permesti tam tikrą konstruktyvų tiltą tarp dviejų didingų sferų - religijos ir mokslo, kad sukurtų vieningą pasaulio vaizdą”. Yra labai daug realių vilčių, kad FVT gali užbaigti “amžinąjį” materialistų ir idealistų ginčą dėl materijos ir sąmonės pirmumo. Torsiniai laukai ir fizikinis vakuumas akivaizdžiai susiję su sąmonės ir mąstymo procesais. FV teorijos aukštesniuosiuose realybės lygmenyse sąvokos materija ir sąmonė natūraliai susilieja. Teigiama, kad sąmonė yra ypatinga torsinių laukų materijos forma ir kad sąmonė gali egzistuoti savarankiškai kaip torsinio lauko solitonas, nešantis didžiulį informacijos kiekį. FVT iš tiesų yra galinga mokslinė atrama sparčiai besiformuojančiam holistiniam (visuminiam) pasaulėvaizdžiui. Jau 1937 m. M.Plankas, kvantų idėjos autorius, fizikos Nobelio premijos laureatas, rašė: “Abiems - ir religijai, ir gamtamoksliui - reikia Dievo. Vieniems Dievas yra kiekvieno mąstymo pradžioje, kitiems - pabaigoje. Vieniems Jis yra pamatas, kitiems - pasaulėžiūros statinį apvainikuojanti viršūnė. (...) Galime kiek tinkami ieškoti priešiškumo tarp religijos ir gamtos mokslų, šito padaryti mums nepavyks. Priešingai, svarbiausiais klausimais jie visiškai sutaria (...). Vienas puikiausių įrodymų, kad religija ir gamtamokslis tarpusavyje suderinami (...), yra tai, jog didžiausi visų laikų gamtos tyrinėtojai, kaip Kepleris, Niutonas, Leibnicas, buvo giliai tikintys žmonės. (...) Ir religija, ir gamtamokslis turi be atvangos kovoti su skepticizmu ir dogmatizmu, su netikėjimu ir prietarais. Šią kovą nužymintis šūkis tebūnie vienas ir tas pat: artyn prie Dievo!” (“Naujasis židinys”, 1997, Nr.7-8)
1997 m. pabaigoje G.Šipovas ir A.Akimovas skaitė paskaitas Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir informatikos institute, Kauno technologijos universitete. 1999 m. gegužės mėnesį A.Akimovo paskaitų ciklo “Gamtamokslinės ir filosofinės pasaulėvaizdžio problemos” su didžiausiu susidomėjimu klausėsi klaipėdiečiai. 1999 m. rugsėjo 16-18 d. Vilniuje vyko tarptautinė konferencija “Dvasinės kultūros svarba žmonijos ateičiai”, kurioje A.Akimovas skaitė bendrą Šipovo-Akimovo pranešimą “Šiuolaikinė sąmonės fizika”. Šio pranešimo tezėse G.Šipovas rašo: “Nors Absoliutus “niekas” moksle yra Dievo religijoje sinonimas, bet mokslas nepajėgia pažinti Dievo. Naudodamasis racionaliais būdais, jis tik asimptotiškai gali nurodyti, kad Dievas egzistuoja, o Dievo pažinimo problemą palieka religijai, kuri naudojasi irracionaliais būdais. Tačiau Vakuumo teorija tiesia ranką religijai, pripažindama kūrėją ir atverdama perspektyvas Metamokslui, apjungiančiam religiją ir mokslą. Svarbiausias teigiamas mokslo ir religijos sintezės momentas žmogaus sąmonės plėtrai yra tas, kad žmogus ne tik tikės Dievu, bet ir sužinos, kad Jis egzistuoja”. (Pabraukta mano - I.St.)
Trečiojo tūkstantmečio išvakarėse mokslas ryžtingai žengia per dogmatiškojo materializmo slenkstį kviesdamas žmoniją išties į Didįjį susivienijimą, kuriame dvasinis pasaulis tampa moksline realybe.
tiesiog reikia psidaryti baltic encoderi, jei ka..
