Kartu su vasariška žaluma iš požeminės karalystės saulėn bokštais vėl stiebiasi paslaptingos „Tundros“ pilys. Lyg gyvas sutvėrimas augina savo tvirtas sienas, ląstelė po ląstelės lipdo menes ir slaptus kambarius, vijokliais apraizgo nusidriekiančius koridorius. Vis greičiau nokindamos savo paslaptis ir viliodamos rūmų labirintuose aidinčiais muzikos garsais, „Tundros“ pilys šiemet atsiplešia nuo žemės ir palieka Ąžuolynę. Liepos ketvirtąją jos įleis šaknis ir trims dienoms bei naktims savo bokštus iškels naujuose nuostabios gamtos apsuptuose namuose Pietų Lietuvoje, netoli Prienų esančiuose Pociūnuose. Muzikai už horizonto pasitinkant saulę, pro menių langus stebėdami dangaus mėlyne sklendžiančius paukščius, jie sveikins gaivaus vėjelio gūsiais kutenantį savo 5‐ojo prisikėlimo dievą – Orą.

2004-aisiais Molėtų krašte prigijusi maža ir spalvinga „Tundros“ idėja vėliau, pasišvęsdama Žemės stichijai, trejiems metams įsitvirtino Ąžuolynės žemėje. Keisdama trečiąją „Tundrą“ lydėjusią Ugnies stichiją, ketvirtąjį prisikėlimą triukšmingai ir šiltai pasitiko gaivališka Vandens dievybė. Pasakiškiems bokštams iš požeminės karalystės persikeliant į Pietus, grįžtame tikėdami muzika, lengvai lyg pienės pūkas genama laisvės sparnais plasnojančio vėjo.

Šventinę penktąją „Tundrą“ dedikuojame Orui – tebūnie viskas lengva ir skaidru šiais metais!